• Pradžia
  • /
  • Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija

EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ IR PAGRINDINIŲ LAISVIŲ APSAUGOS
                           KONVENCIJA
--------------------------------------
    TIC  pastaba:  Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencija,  iš  dalies pakeista protokolu Nr. 11, su papildomais
protokolais  Nr.  1,  4,  6  ir  7 yra paskelbta: Žin., 2000, Nr.
96-3016.
--------------------------------------

                Roma, 1950 metų lapkričio 4 diena

     Įsigaliojo: 1953 metų rugsėjo 3 dieną pagal 66 straipsnį.(1)

     Vyriausybės, šios  Konvencijos signatarės,  Europos  Tarybos
narės,
     atsižvelgdamos į Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1948
metų  gruodžio   10  dieną  paskelbtą  Visuotinę  žmogaus  teisių
deklaraciją;
     atsižvelgdamos į  tai, jog  ši Deklaracija  siekia, kad joje
skelbiamos teisės būtų visuotinai ir veiksmingai pripažįstamos ir
jų būtų laikomasi;
     atsižvelgdamos į Europos Tarybos tikslą siekti didesnės savo
narių vienybės ir kad vienas iš būdų siekti šio tikslo - ginti ir
toliau įgyvendinti žmogaus teises ir pagrindines laisves;
     tvirtai tikėdamos šiomis pagrindinėmis laisvėmis, kurios yra
teisingumo bei  taikos pasaulyje  pagrindas ir  kurias geriausiai
apsaugo, viena  vertus, veiksminga politinė demokratija, ir, kita
vertus, jas  apsprendžiantis žmogaus teisių bendras supratimas ir
jų laikymasis;
     būdamos Europos  šalių vyriausybės,  kurios yra  tikros, jog
laikydamosi vienodos  nuomonės ir  turėdamos politinių tradicijų,
idealų, laisvių ir teisės normų bendrą palikimą, yra pasiryžusios
žengti pirmą žingsnį siekdamos kolektyviai įgyvendinti tam tikras
Visuotinėje deklaracijoje paskelbtas teises, susitarė, kad:

                          1 straipsnis
     Aukštosios susitariančios  šalys  garantuoja  kiekvienam  jų
jurisdikcijoje esančiam  žmogui teises  bei  laisves,  apibrėžtas
šios Konvencijos pirmame skyriuje.
____________
(1)   Tekstas    yra   papildytas   pagal   trečiojo   Protokolo,
įsigaliojusio 1970  metų rugsėjo  21 dieną,  penktojo  Protokolo,
įsigaliojusio  1971   metų  gruodžio   20  dieną,   ir  aštuntojo
Protokolo, įsigaliojusio  1990 metų  sausio 1  dieną,  nuostatas,
taip pat  įtraukus antrojo  Protokolo  tekstą,  kuris  pagal  šio
Protokolo 5 straipsnio 3 punktą nuo Protokolo įsigaliojimo dienos
(nuo 1970  metų rugsėjo  21 dienos)  yra  Konvencijos  sudedamoji
dalis.

                   P I R M A S  S K Y R I U S

                          2 straipsnis
     1.  Kiekvieno   žmogaus  teisė  gyventi  turi  būti  saugoma
įstatymo. Niekam  negalima tyčia atimti gyvybės, išskyrus vykdant
teismo nuosprendį  už nusikaltimą,  už kurį tokia bausmė įstatymo
numatyta.
     2. Gyvybės  atėmimas negali  būti laikomas  prieštaraujančiu
šiam  straipsniui,   jeigu  tai  įvyko  neviršijant  tokio  jėgos
panaudojimo, kai tai buvo neišvengiamai būtina:
     a) ginant kiekvieną asmenį nuo neteisėto smurto;
     b) teisėtai  suimant  arba  sutrukdant  teisėtai  sulaikytam
asmeniui pabėgti;
     c)  nustatyta   tvarka   atliekamais   teisėtais   veiksmais
malšinant riaušes ar sukilimą.

                          3 straipsnis
     Niekas  negali   būti  kankinamas,  su  niekuo  neturi  būti
žiauriai, nežmoniškai  ar žeminant  jo orumą  elgiamasi,  ar  jis
baudžiamas.

                          4 straipsnis
     1. Niekas negali būti laikomas vergijoje ar nelaisvas.
     2.  Niekas  negali  būti  verčiamas  dirbti  priverstinį  ar
privalomąjį darbą.
     3. Šiame  straipsnyje sąvoka  "priverstinis ar  privalomasis
darbas" negali reikšti:
     a) kokio  nors darbo,  kurį paprastai  reikalaujama  atlikti
kalinimo metu,  taikant šios  Konvencijos 5 straipsnio nuostatas,
ir darbo lygtinio atleidimo nuo tokio kalinimo laikotarpiu;
     b)  kokios  nors  karinės  tarnybos  arba  tarnybos,  kurios
reikalaujama iš  asmenų, atsisakančių  nuo karinės  tarnybos  dėl
įsitikinimų,  vietoj  karinės  tarnybos  tose  šalyse,  kur  toks
atsisakymas yra pripažįstamas;
     c) kokios  nors tarnybos, atliekamos dėl to, jog tai būtinai
reikia, ar  dėl stichinės  nelaimės, kai  kyla pavojus visuomenės
egzistavimui ar gerovei;
     d) kokio  nors  darbo  ar  tarnybos,  kurie  yra  įprastinių
pilietinių pareigų dalis.

                          5 straipsnis
     1.  Kiekvienas   žmogus  turi   teisę  į  laisvę  ir  asmens
neliečiamybę. Niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip šiais
atvejais ir pagal įstatymo nustatytą tvarką:
     a) kai  jis  teisėtai  sulaikomas,  remiantis  kompetentingo
teismo sprendimu;
     b) kai  jis teisėtai  suimamas ar  sulaikomas  už  tai,  kad
neįvykdė teismo  teisėto sprendimo,  arba kai  norima  garantuoti
kokio nors įstatymo numatyto įsipareigojimo vykdymą;
     c)  kai  jis  teisėtai  suimamas  ar  sulaikomas,  kad  būtų
pristatytas kompetentingam  teismo pareigūnui, pagrįstai įtariant
padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai manoma, jog būtina užkirsti
kelią padaryti  nusikaltimą, arba manoma, kad jis gali pabėgti jį
padaręs;
     d) kai  sulaikomas nepilnametis  pagal teisėtą  potvarkį  jo
auklėjimo priežiūros  tikslais arba  jo teisėto  suėmimo tikslais
dėl  to,   kad  jis   būtų  pristatytas   kompetentingam   teismo
pareigūnui;
     e) kai  asmenys teisėtai  sulaikomi, siekiant užkirsti kelią
infekcinėms ligoms plisti, arba kai sulaikomi psichiškai nesveiki
asmenys, alkoholikai, narkomanai ar valkatos;
     f) kai  žmogus teisėtai  suimamas ar  sulaikomas dėl to, kad
negalėtų be  leidimo įvažiuoti  į šalį, ar kai imamasi veiksmų jį
deportuoti ar išduoti kitai valstybei.
     2. Kiekvienam  suimtajam turi būti nedelsiant jam suprantama
kalba pranešama, dėl ko jis suimamas ir kuo kaltinamas.
     3. Kiekvienas sulaikytasis ar suimtasis pagal šio straipsnio
1 (c)  punkto nuostatas turi būti skubiai pristatomas teisėjui ar
kitam pareigūnui,  kuriam pagal  įstatymą priklauso teisė vykdyti
teismines funkcijas, ir turi teisę per priimtiną laiką į teisminį
nagrinėjimą arba  paleidimą  iki  teismo.  Paleidimas  gali  būti
sąlygojamas garantijų, kad jis atvyks į teismą.
     4.  Kiekvienas,   kuriam  atimta  laisvė  dėl  sulaikymo  ar
suėmimo, turi  turėti teisę  kreiptis į  teismą skųsdamasis,  kad
neteisingai sulaikytas,  kuris nedelsdamas turi priimti sprendimą
ir, jeigu asmuo sulaikytas neteisėtai, nuspręsti jį paleisti.
     5. Kiekvienas  asmuo, kuris  yra sulaikymo  ar suėmimo  auka
pažeidžiant šio  straipsnio nuostatas,  turi  teisę  į  nuostolių
atlyginimą.

                          6 straipsnis
     1. Nustatant  kiekvieno asmens pilietines teises ir pareigas
ar jam  pareikštą baudžiamąjį  kaltinimą, jis  turi teisę, kad jo
byla būtų  nagrinėjama per  įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir
viešumo  sąlygomis   pagal  įstatymą  sudaryto  nepriklausomo  ir
nešališko teismo.  Teismo sprendimas turi būti paskelbtas viešai,
tačiau spaudai  ir publikai  gali būti  neleidžiama dalyvauti per
visą teisminį  nagrinėjimą ar  jo dalį  tiek, kiek  to reikalauja
visuomenės  moralės,   viešosios  tvarkos  ar  valstybės  saugumo
interesai demokratinėje  visuomenėje arba  nepilnamečių ar  bylos
šalių privataus gyvenimo interesai, ar tada, kai, teismo nuomone,
būtina dėl  ypatingų  aplinkybių,  dėl  kurių  viešumas  pažeistų
teisingumo interesus.
     2.  Kiekvienas   žmogus,  kaltinamas  nusikaltimo  padarymu,
laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą.
     3. Kiekvienas  asmuo, kaltinamas  nusikaltimo padarymu, turi
teisę mažiausiai į šias garantijas:
     a) kad  jam būtų skubiai ir nuodugniai pranešta tokia kalba,
kurią jis  supranta, apie  pareiškiamo jam  kaltinimo pagrindą ir
motyvus;
     b) kad  jis turėtų  pakankamai laiko ir galimybių pasirengti
savo gynybai;
     c)  kad   jis  galėtų  gintis  pats  arba  per  savo  paties
pasirinktą gynėją  arba,  jei  jis  neturi  pakankamai  lėšų  tam
gynėjui  atsilyginti,   turi  gauti  pagalbą  nemokamai,  kai  to
reikalauja teisingumo interesai;
     d) kad jis galėtų apklausti kaltinimo liudytojus arba turėtų
teisę, kad  tie liudytojai  būtų apklausti,  ir turėtų teisę, kad
gynybos  liudytojai   būtų  iškviesti   ir  apklausti  tomis  pat
sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams;
     e) kad  jis galėtų nemokamai naudotis vertėjo pagalba, jeigu
jis nesupranta ar nekalba teismo procese vartojama kalba.

                          7 straipsnis
     1. Niekas  negali būti  nuteistas už  veiksmus ar neveikimą,
kurie pagal  galiojusius jų  įvykdymo  momentu  valstybės  vidaus
įstatymus arba  tarptautinę teisę  nebuvo laikomi  nusikaltimais.
Taip pat  negali būti  skiriama griežtesnė  bausmė negu  ta, kuri
galėjo būti taikyta nusikaltimo padarymo momentu.
     2.  Šis   straipsnis  neturi  kliudyti  teisti  ar  nubausti
kiekvieną asmenį  už kokį  nors veiksmą  ar neveikimą,  kurie  jų
vykdymo momentu  buvo  laikomi  nusikaltimais  pagal  civilizuotų
tautų visuotinai pripažintus bendrus teisės principus.

                          8 straipsnis
     1. Kiekvienas  turi teisę  į  tai,  kad  būtų  gerbiamas  jo
asmeninis  ir   jo  šeimos   gyvenimas,  buto   neliečiamybė   ir
susirašinėjimo slaptumas.
     2. Valdžios  pareigūnai neturi  teisės kištis  į naudojimąsi
šia teise,  išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai tai būtina
demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar
šalies ekonominės  gerovės interesams,  siekiant  užkirsti  kelią
teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai
ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti.

                          9 straipsnis
     1. Kiekvienas  turi teisę  į minties,  sąžinės ir  religijos
laisvę; tai  teisė laisvai keisti savo religiją ar tikėjimą, taip
pat tiek  vienam, tiek  kartu su  kitais,  viešai  ar  privačiai,
laisvai skelbti  savo religiją  ar  tikėjimą,  laikant  pamaldas,
atliekant apeigas, praktikuojant tikėjimą ir mokant jo.
     2. Laisvė  skelbti savo  religiją ar  tikėjimą gali būti tik
tiek apribojama,  kiek yra  nustatęs įstatymas  ir  kiek  būtinai
reikia demokratinėje  visuomenėje visuomenės  saugumui,  viešajai
tvarkai, sveikatai  ir moralei ar kitų asmenų teisėms ir laisvėms
apsaugoti.

                          10 straipsnis
     1. Kiekvienas  turi teisę  laisvai reikšti  savo  mintis  ir
įsitikinimus. Tai teisė laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei
skleisti informaciją ir idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam ir
nepaisant  valstybės   sienų.  Šis   straipsnis  neturi  trukdyti
valstybėms kelti  reikalavimą licenzuoti  radijo, televizijos  ar
kino įstaigas.
     2. Naudojimasis  šiomis laisvėmis,  kadangi  tai  susiję  su
pareigomis bei atsakomybe, gali būti sąlygojamas tokių formalumų,
sąlygų, apribojimų  ar bausmių, kurias numato įstatymas ir kurios
demokratinėje visuomenėje  būtinos valstybės saugumo, teritorinio
vientisumo ar  viešosios tvarkos  interesams,  siekiant  užkirsti
kelią teisės  pažeidimams ir  nusikaltimams, žmonių sveikatai bei
moralei, taip  pat  kitų  asmenų  orumui  ar  teisėms  apsaugoti,
užkirsti  kelią   konfidencialios  informacijos  atskleidimui  ar
teisminės valdžios autoritetui ir nešališkumui garantuoti.

                          11 straipsnis
     1.   Kiekvienas    turi   teisę   laisvai   rengti   taikius
susirinkimus, jungtis  į asociacijas  kartu su  kitais, taip  pat
teisę steigti  ir stoti  į profesines  sąjungas  savo  interesams
ginti.
     2.  Naudojimuisi   šia  teise   negali  būti  taikomi  jokie
apribojimai, išskyrus  tuos atvejus,  kuriuos numato įstatymas ir
kurie  yra   būtini  demokratinėje   visuomenėje   valstybės   ar
visuomenės saugumo  interesams, siekiant  užkirsti  kelią  teisės
pažeidimams ar  nusikaltimams, gyventojų  sveikatai ir dorovei ar
kitų  asmenų  teisėms  bei  laisvėms  apsaugoti.  Šis  straipsnis
nekliudo  įvesti   teisėtus  naudojimosi  šia  teise  apribojimus
asmenims, tarnaujantiems  ginkluotosiose pajėgose,  policijoje ar
valstybės valdymo organuose.

                          12 straipsnis
     Vyrai ir  moterys, sulaukę  santuokinio amžiaus,  turi teisę
tuoktis  ir   sukurti  šeimą   pagal  šią  teisę  reguliuojančius
valstybės vidaus įstatymus.

                          13 straipsnis
     Kiekvienas,  kurio  teisės  ir  laisvės,  pripažintos  šioje
Konvencijoje, buvo  pažeistos, turi  teisę pasinaudoti  efektyvia
teisine gynyba  valstybiniuose organuose, nesvarbu, ar tai padarė
einantys oficialias pareigas asmenys.

                          14 straipsnis
     Naudojimasis  šios  Konvencijos  pripažintomis  teisėmis  ir
laisvėmis turi  būti garantuojamas  be jokios diskriminacijos dėl
lyties, rasės,  odos spalvos,  kalbos,  religijos,  politinių  ir
kitokių   įsitikinimų,   nacionalinės   ar   socialinės   kilmės,
priklausymo  tautinei  mažumai,  nuosavybės,  gimimo  ar  kitokio
statuso.

                          15 straipsnis
     Kilus karui  ar susidarius nepaprastajai padėčiai, dėl kurių
iškilo grėsmė  tautos gyvavimui,  kiekviena Aukštoji susitarianti
šalis   gali    imtis   priemonių,   kuriomis   nukrypstama   nuo
įsipareigojimų pagal  šią Konvenciją tik tiek, kiek to reikalauja
padėties   kritiškumas,   su   sąlyga,   kad   tokios   priemonės
neprieštarauja kitiems  jos  įsipareigojimams  pagal  tarptautinę
teisę.
     2. Ši  nuostata negali būti pagrindas kokiam nors nukrypimui
nuo 2  straipsnio, išskyrus  mirties  atvejus  dėl  teisėtų  karo
veiksmų, arba nuo 3, 4 (1 punktas) ir 7 straipsnių.
     3. Kiekviena  Aukštoji susitarianti šalis, pasinaudojusi šia
nukrypimo teise,  privalo  išsamiai  informuoti  Europos  Tarybos
Generalinį sekretorių  apie priemones,  kurių ji  ėmėsi, ir  apie
tokio nukrypimo  priežastis. Ji  taip pat turi informuoti Europos
Tarybos Generalinį  sekretorių, kai  šios priemonės nutrauktos ir
Konvencijos nuostatos vėl visiškai vykdomos.

                          16 straipsnis
     Jokia 10,  11 ir  14 straipsnių nuostata negali būti laikoma
kliūtimi Aukštosioms  susitariančioms šalims apriboti užsieniečių
politinę veiklą.

                          17 straipsnis
     Jokia šios  Konvencijos nuostata  negali būti aiškinama kaip
suteikianti kuriai  nors  valstybei,  grupei  ar  asmeniui  teisę
vykdyti kokią  nors  veiklą  ar  atlikti  kokius  nors  veiksmus,
kuriais  siekiama   panaikinti  kokias  nors  šioje  Konvencijoje
numatytas teises  ir laisves ar jas daugiau apriboti nei numatyta
šioje Konvencijoje.

                          18 straipsnis
     Apribojimai, leidžiami pagal šią Konvenciją joje skelbiamoms
teisėms ir laisvėms, negali būti taikomi jokiems kitiems tikslams
negu tie, kuriems jie įvesti.

                   A N T R A S  S K Y R I U S

                          19 straipsnis
     Siekiant  laiduoti,   kad  būtų   laikomasi  įsipareigojimų,
kuriuos   prisiėmė    Aukštosios   susitariančios   šalys   šioje
Konvencijoje, steigiama:
     a)  Europos  žmogaus  teisių  komisija  (toliau  vadinama  -
Komisija);
     b) Europos žmogaus teisių teismas (toliau vadinamas Teismu).

                  T R E Č I A S  S K Y R I U S

                          20 straipsnis
     1. Komisijoje  turi  būti  tiek  narių,  kiek  yra  Aukštųjų
susitariančių šalių.  Komisijos nariu  gali būti  tik vienas  tos
pačios valstybės pilietis.
     2. Komisija turi posėdžiauti plenarinėje sesijoje. Tačiau ji
gali įsteigti  kolegijas, iš  kurių kiekvieną  turi  sudaryti  ne
mažiau kaip  septyni nariai.  Šios kolegijos gali nagrinėti pagal
šios Konvencijos  25 straipsnį  pateiktas peticijas,  kurios gali
būti  nagrinėjamos   remiantis  precedentine  teise  arba  kurios
nekelia posėdžiuose esminių klausimų dėl Konvencijos aiškinimo ar
taikymo. Kolegijos,  laikydamosi šio apribojimo ir šio straipsnio
5 punkto  nuostatų, vykdo  visus Konvencijos  Komisijai suteiktus
įgaliojimus.
     Komisijos narys,  išrinktas  nuo  Aukštosios  susitariančios
šalies, prieš kurią yra pateikta peticija, turi teisę posėdžiauti
kolegijoje, kuriai tokia peticija pateikta.
     3. Komisija  gali įsteigti  komitetus, kurių  kiekvieną turi
sudaryti ne  mažiau kaip  trys nariai, turintys įgaliojimus vienu
balsu skelbti  nepriimtiną arba  išbrauktą iš  savo  bylų  sąrašo
peticiją, pateiktą  pagal 25  straipsnį, jei toks sprendimas gali
būti padarytas be tolesnio nagrinėjimo.
     4. Kolegija  ar Komitetas  gali bet  kuriuo metu  atsisakyti
jurisdikcijos plenarinės  Komisijos naudai,  kuri gali  taip  pat
nutarti, kad  būtų  jai  perduota  kiekviena  peticija,  pateikta
Kolegijai ar Komitetui.
     5. Tik plenarinė Komisija gali atlikti šiuos veiksmus:
     a) nagrinėti pareiškimus, pateiktus pagal 24 straipsnį;
     b) pateikti bylą Teismui pagal 48 straipsnį;
     c) nustatyti procedūros taisykles pagal 36 straipsnį.

                          21 straipsnis
     1. Komisijos  narius  renka  Ministrų  komitetas  absoliučia
balsų dauguma  iš sąrašo,  kurį sudaro  Konsultacinės  asamblėjos
biuras; kiekviena  Aukštųjų  susitariančių  šalių  atstovų  grupė
Konsultacinėje asamblėjoje  iškelia tris  kandidatus, iš kurių ne
mažiau kaip du turi būti jos piliečiai.
     2. Ši procedūra, kiek įmanoma, turi būti taikoma ir sudarant
Komisiją tais  atvejais, kai  kitos valstybės  vėliau tampa  šios
Konvencijos dalyvėmis ar užpildomos laisvos vietos.
     3. Kandidatai  turi būti aukštos moralės ir turi turėti arba
kvalifikaciją, reikalaujamą  užimti aukštas  teismines  pareigas,
arba asmenys,  turintys pripažintą kompetenciją spręsti vidaus ar
tarptautinės teisės klausimus.

                          22 straipsnis
     1. Komisijos  nariai renkami  šešerių metų  kadencijai.  Jie
gali būti  perrenkami. Tačiau  iš narių,  išrinktų per pirmuosius
rinkimus, septynių kadencija pasibaigs praėjus trejiems metams.
     2. Narius,  kurių kadencija turi pasibaigti po pirmųjų trejų
metų,  išsirenka   Europos   Tarybos   Generalinis   sekretorius,
traukiant burtus, iš karto po pirmųjų rinkimų.
     3. Siekiant garantuoti, kiek tai įmanoma, kad pusė Komisijos
narių  kas   treji  metai   būtų  atnaujinama,  prieš  kiekvienus
artimiausius rinkimus  Ministrų komitetas gali nutarti, kad vieno
ar kelių  renkamų narių  pareigų  kadencija  truktų  ne  šešerius
metus, bet  būtų ne  ilgesnė kaip  devyneri ir  ne trumpesnė kaip
treji metai.
     4. Kai  atnaujinamos daugiau nei vienos pareigos ir Ministrų
komitetas taiko  ankstesnį punktą,  pareigų kadencijas  paskirsto
Generalinis sekretorius, traukiant burtus, iš karto po rinkimų.
     5. Komisijos  narys,  išrinktas  vietoj  kito  nario,  kurio
pareigų kadencija dar nėra pasibaigusi, turi eiti pareigas likusį
savo pirmtako kadencijos laiką.
     6. Komisijos nariai turi eiti pareigas, kol bus pakeisti. Po
pakeitimo jie turi toliau nagrinėti savo pradėtas bylas.

                          23 straipsnis
     Komisijos  nariai   veikia  komisijoje   savo  vardu.   Savo
kadencijos metu  jie negali eiti pareigų, kurios nesuderinamos su
jų, kaip Komisijos narių, nepriklausomumu ir nešališkumu arba šių
pareigų reikalavimais.

                          24 straipsnis
     Kiekviena  Aukštoji  susitarianti  šalis  gali  per  Europos
Tarybos Generalinį  sekretorių kreiptis  į Komisiją  dėl to, jog,
jos  manymu,   kita   Aukštoji   susitarianti   šalis   pažeidusi
Konvencijos nuostatas.

                          25 straipsnis
     1.  Komisija   gali  priimti   peticijas,  Europos   Tarybos
Generaliniam sekretoriui  adresuojamas kiekvieno  fizinio asmens,
nevyriausybinės organizacijos  ar grupės  asmenų, teigiančių, jog
jie yra  aukos šioje  Konvencijoje pripažintų  teisių  pažeidimo,
kurį padarė  viena iš  Aukštųjų susitariančių  šalių, su  sąlyga,
jeigu ši Aukštoji susitarianti šalis, kurios veiksmai skundžiami,
yra pareiškusi,  kad  pripažįsta  Komisijos  kompetenciją  tokias
peticijas priimti.  Aukštosios susitariančios  šalys, padariusios
tokius pareiškimus,  įsipareigoja niekaip  netrukdyti veiksmingai
pasinaudoti šia teise.
     2.   Tokie   pareiškimai   gali   būti   daromi   konkrečiam
laikotarpiui.
     3.  Pareiškimai  deponuojami  Europos  Tarybos  Generaliniam
sekretoriui,   kuris    jų    nuorašus    perduoda    Aukštosioms
susitariančioms šalims ir juos skelbia.
     4. Komisija  vykdys šiame  straipsnyje  numatytas  funkcijas
tada, kai  ne mažiau  kaip šešios Aukštosios susitariančios šalys
įsipareigos  tokiais   pareiškimais,  padarytais  pagal  aukščiau
nurodytus punktus.

                          26 straipsnis
     Komisija gali  nagrinėti bylą tik po to, kai buvo panaudotos
visos  valstybės   vidaus  teisinės   gynybos   priemonės   pagal
visuotinai pripažintas  tarptautinės teisės  normas, ir per šešis
mėnesius nuo tos dienos, kai buvo priimtas galutinis sprendimas.

                          27 straipsnis
     1. Komisija nepriima nagrinėti peticijos, pateiktos pagal 25
straipsnį, jeigu ji yra:
     a) anonimiška, arba
     b) pagal  savo esmę  tokia pati  byla,  kurią  Komisija  jau
svarstė ar  kuri jau  buvo perduota kitam tarptautiniam tyrimo ar
ginčo sprendimo  organui,  ir  jeigu  peticija  nesuteikia  jokių
naujų, bylai reikšmingų duomenų.
     2.  Komisija   pripažįsta  nepriimtą   kiekvieną  pagal   25
straipsnį pateiktą  peticiją, jeigu  ji mano, kad ji nesuderinama
su  Konvencijos   nuostatomis,  aiškiai   nepagrįsta   arba   yra
piktnaudžiavimas peticijos teise.
     3.  Komisija  turi  teisę  atmesti  kiekvieną  jai  pateiktą
peticiją, jeigu ji laiko ją nepriimtą pagal 26 straipsnį.

                          28 straipsnis
     1. Jei Komisija priima jai paduotą peticiją:
     a) ji,  siekdama nustatyti  faktus, kartu su šalių atstovais
nagrinėja peticiją  ir prireikus  imasi tyrimo,  kurio efektyviam
nagrinėjimui  vykdyti   suinteresuotos  valstybės,  pasikeitusios
nuomonėmis su Komisija, privalo sudaryti visas reikiamas sąlygas;
     b) ji  kartu turi  teikti suinteresuotoms  šalims paslaugas,
kad byla  būtų sureguliuota  taikos sutartimi,  gerbiant  žmogaus
teises taip, kaip jos apibrėžtos šioje Konvencijoje.
     2.  Jeigu   Komisijai  pavyksta   sureguliuoti  bylą  taikos
sutartimi,    ji    suformuluoja    pranešimą,    kurį    siunčia
suinteresuotoms valstybėms, Ministrų komitetui ir Europos Tarybos
Generaliniam sekretoriui  dėl to,  kad jis būtų paskelbtas. Šiame
pranešime  turi  būti  glaustai  išdėstomi  faktai  ir  pasiektas
sprendimas.

                          29 straipsnis
     Po  to,  kai  Komisija  priėmė  paduotą  peticiją  pagal  25
straipsnį, ji  vis dėlto  gali dviejų  trečdalių savo narių balsų
dauguma nutarti tokią peticiją atmesti, jeigu nagrinėjimo metu ji
nustato, kad  yra vienas  iš  27  straipsnyje  numatytų  pagrindų
peticijos nepriimti nagrinėti.
     Šiuo atveju apie tokį nutarimą turi būti pranešta šalims.

                          30 straipsnis
     1. Komisija  gali kiekvienoje  procedūros stadijoje  nutarti
išbraukti peticiją  iš savo  bylų sąrašų,  kai aplinkybės  verčia
daryti išvadą, jog:
     a) pareiškėjas neketina palaikyti savo peticijos; arba
     b) dalykas yra išspręstas; arba
     c) nėra pagrindo toliau tirti peticiją dėl kokios nors kitos
Komisijos nustatytos priežasties.
     Tačiau  Komisija   turi  toliau  tirti  peticiją,  jeigu  to
reikalauja šios Konvencijos apibrėžtų žmogaus teisių laikymasis.
     2. Jeigu  Komisija nutaria išbraukti peticiją iš savo sąrašo
po to,  kai ji  buvo priimta  nagrinėti, tai ji turi suformuluoti
pranešimą  ir   jame  išdėstyti   faktus  ir  nutarimą  peticijai
išbraukti, kartu  tai motyvuodama. Pranešimas turi būti pasiųstas
šalims, taip pat Ministrų komitetui, Komisija gali jį paskelbti.
     3.  Komisija  gali  nutarti  atstatyti  peticiją  savo  bylų
sąraše, jeigu ji mano, jog aplinkybės tai pateisina.

                          31 straipsnis
     1.  Jeigu   peticijos  nagrinėjimas   neužbaigtas  pagal  28
straipsnį (2  punktas) bei  29 arba 30 straipsnius, Komisija turi
suformuluoti pranešimą  dėl faktų  ir pareikšti  savo nuomonę, ar
nustatyti faktai  rodo atitinkamos valstybės įsipareigojimų pagal
Konvenciją pažeidimą,  Komisijos narių atskiros nuomonės apie tai
gali būti išdėstomos pranešime.
     2. Pranešimas  turi būti  pasiųstas Ministrų komitetui, taip
pat suinteresuotoms valstybėms, kurios neturi teisės jo skelbti.
     3. Siųsdama  pranešimą  Ministrų  komitetui,  Komisija  gali
pateikti tokius pasiūlymus, kuriuos ji mano esant tinkamus.

                          32 straipsnis
     1. Jeigu  klausimas pagal  šios Konvencijos 48 straipsnį per
tris mėnesius  nuo pranešimo pasiuntimo Ministrų komitetui dienos
Teismui neperduodamas,  Ministrų komitetas  dviejų trečdalių savo
narių,  turinčių  teisę  dalyvauti  Komiteto  posėdžiuose,  balsų
dauguma turi nuspręsti, ar Konvencija buvo pažeista.
     2.  Gavęs   teigiamą  atsakymą,   Ministrų  komitetas   turi
nustatyti   laikotarpį,    per   kurį    suinteresuota   Aukštoji
susitarianti šalis  privalo  imtis  Ministrų  komiteto  sprendimu
reikalaujamų priemonių.
     3.  Jeigu  suinteresuota  Aukštoji  susitarianti  šalis  per
nustatytą  laikotarpį  nesiėmė  patenkinamų  priemonių,  Ministrų
komitetas nusprendžia  1 punkte  numatyta  balsų  dauguma,  kokių
veiksmų reikia  imtis pagal  jo  pirmą  sprendimą,  ir  paskelbti
pranešimą.
     4. Aukštosios susitariančios šalys įsipareigoja laikyti kaip
joms privalomą  kiekvieną sprendimą, kurį Ministrų komitetas gali
priimti taikydamas ankstesnius punktus.

                          33 straipsnis
     Komisijos posėdžiai uždari.

                          34 straipsnis
     Atsižvelgdama į  20 straipsnio  3 punkto  ir  29  straipsnio
nuostatas,  Komisija  priima  savo  sprendimus  dalyvaujančių  ir
balsuojančių narių balsų dauguma.

                          35 straipsnis
     Komisijos  posėdžiai   šaukiami,  kai  prireikia.  Posėdžius
šaukia Europos Tarybos Generalinis sekretorius.

                          36 straipsnis
     Komisija priima savo procedūros taisykles.

                          37 straipsnis
     Komisijos sekretoriatą  aprūpina Europos Tarybos Generalinis
sekretorius.

                K E T V I R T A S  S K Y R I U S

                          38 straipsnis
     Europos žmogaus teisių teismo teisėjų yra tiek, kiek Europos
Tarybos narių.  Negali būti  dviejų teisėjų, kurie yra tos pačios
valstybės piliečiai.

                          39 straipsnis
     1. Teismo  nariai  renkami  Konsultacinės  asamblėjos  balsų
dauguma  iš   Europos  Tarybos   narių  iškeltų   asmenų  sąrašo;
kiekvienas narys iškelia tris kandidatus, iš kurių ne mažiau kaip
du turi būti tos valstybės piliečiai.
     2. Tokios  pat procedūros,  kiek įmanoma,  privalu  laikytis
papildant Teismo  sudėtį,  kai  priimami  nauji  Europos  Tarybos
nariai, taip pat kai užimamos atsiradusios laisvos vietos.
     3.  Kandidatai   turi  būti   aukštos  moralės   ir   turėti
kvalifikaciją,  kurios   reikia  aukštoms   teisminėms  pareigoms
užimti, ar būti teisininkai, turinys pripažintą kompetenciją.

                          40 straipsnis
     1. Teismo nariai renkami devynerių metų kadencijai. Jie gali
būti  perrenkami.Tačiau   iš  narių,   išrinktų  per   pirmuosius
rinkimus, keturių  kadencija  baigiasi  po  trejų  metų,  o  kitų
keturių narių kadencija baigiasi po šešerių metų.
     2. Narius,  kurių kadencija  baigiasi po  pirmųjų  trejų  ir
šešerių metų,  renka  Europos  Tarybos  Generalinis  sekretorius,
traukiant burtus, tuoj pat po pirmųjų rinkimų.
     3. Siekdama laiduoti, kiek tai įmanoma, kad trečdalis Teismo
narių būtų  atnaujinta kas  treji metai,  Konsultacinė  asamblėja
gali nutarti  prieš rengiant  artimiausius rinkimus, kad vieno ar
daugiau renkamų  narių  pareigų  kadencijos  terminas  turi  būti
kitoks negu devyneri metai, tačiau ne ilgesnis kaip dvylika ir ne
trumpesnis kaip šešeri.
     4. Kai reikia daugiau kaip vienos kadencijos ir Konsultacinė
asamblėja taiko  ankstesnį  punktą,  pareigų  kadencijas  nustato
Europos Tarybos  Generalinis sekretorius,  traukiant  burtus,  iš
karto po rinkimų.
     5. Teismo narys, išrinktas, kad pakeistų narį, kurio pareigų
kadencija nepasibaigia,  turi eiti  pareigas likusį  jo  pirmtako
kadencijos laiką.
     6. Teismo nariai eina pareigas, kol nebus pakeisti. Kai būna
pakeisti, jie turi toliau nagrinėti savo pradėtas bylas.
     7. Teismo  nariai dirba  Teisme savo  vardu. Savo kadencijos
metu jie  negali eiti  jokių pareigų,  nesuderinamų su  jų,  kaip
Teismo narių,  nepriklausomumu ir  nešališkumu arba  šių  pareigų
reikalavimais.

                          41 straipsnis
     Teismas renka savo prezidentą ir vieną ar du viceprezidentus
trejų metų kadencijai. Jie gali būti perrenkami.

                          42 straipsnis
     Teismo  nariai   už  kiekvieną   darbo  dieną   turi   gauti
atlyginimą, kurį nustato Ministrų komitetas.

                          43 straipsnis
     Kiekvienai Teismui  pateiktai bylai  nagrinėti turi  būti iš
devynių teisėjų sudaroma kolegija. Joje turi dalyvauti ex officio
kolegijos  narys  teisėjas  kiekvienos  suinteresuotos  valstybės
pilietis arba,  jeigu tokio  nėra, jos  pasirinktas asmuo,  kuris
turi dalyvauti  teisėjo teisėmis; kitų teisėjų pavardes pasirenka
prezidentas, prieš pradedant nagrinėti bylą, nutraukiant burtus.

                          44 straipsnis
     Tik Aukštosios  susitariančios šalys  ir Komisija turi teisę
pateikti bylą Teismui.

                          45 straipsnis
     Teismo jurisdikcija  apima visus  šios Konvencijos aiškinimo
bei taikymo klausimus, kuriuos Aukštosios susitariančios šalys ar
Komisijos pateikia jam pagal 48 straipsnį.

                          46 straipsnis
     1. Kiekviena  Aukštoji susitarianti  šalis gali  bet  kuriuo
metu pareikšti,  jog ji  pripažįsta kaip privalomą ipso facto, be
specialaus  susitarimo,   Teismo  jurisdikciją   visose   bylose,
susijusiose su šios Konvencijos aiškinimu bei taikymu.
     2. Aukščiau  minėti pareiškimai  gali būti padaryti be jokių
išlygų  arba   vienų  ar   kitų  Aukštųjų   susitariančių   šalių
abipusiškumo pagrindais, arba konkrečiai nurodytam laikotarpiui.
     3. Šie  pareiškimai deponuojami Europos Tarybos Generaliniam
sekretoriui,    kuris    jų    nuorašus    siunčia    Aukštosioms
susitariančioms šalims.

                          47 straipsnis
     Teismas  gali   svarstyti  bylą  tik  po  to,  kai  Komisija
pripažino, kad jos pastangos draugiškai sureguliuoti ginčą per 32
straipsnio numatytą trijų mėnesių laikotarpį buvo nesėkmingos.

                          48 straipsnis
     Su   sąlyga,   kad   bent   viena   suinteresuota   Aukštoji
susitarianti šalis  arba suinteresuotos Aukštosios susitariančios
šalys, jeigu  jų yra  daugiau kaip  viena, sutikusios  su  Teismo
privalomąja   jurisdikcija,    arba,   jeigu   taip   nėra,   tai
suinteresuotos Aukštosios  susitariančios šalies  sutikimu, jeigu
jų yra  bent viena, arba jeigu jų, tokių sutinkančių, yra daugiau
kaip viena, bylą Teismui gali pateikti:
     a) Komisija;
     b) Aukštoji  susitarianti šalis, kurios pilietis teigia, kad
yra pažeidimo auka;
     c) Aukštoji susitarianti šalis, kuri perdavė bylą Komisijai;
     d) Aukštoji  susitarianti šalis,  prieš kurią  yra  paduotas
skundas.

                          49 straipsnis
     Jei kyla  ginčas dėl  to,  ar  Teismas  turi  teisę  spręsti
konkrečią bylą, klausimą išsprendžia pats Teismas.

                          50 straipsnis
     Jeigu Teismas  nustato, jog  sprendimas ar  priemonės, kurių
ėmėsi teismo  ar kokie nors kiti Aukštosios susitariančios šalies
organai, visiškai  arba iš  dalies prieštarauja  įsipareigojimams
pagal šią  Konvenciją, taip  pat jeigu  šios šalies  vidaus teisė
leidžia tik  iš  dalies  atlyginti  šio  sprendimo  ar  priemonių
pasekmes,  tai   prireikus  Teismas   gali  teisingai  patenkinti
nukentėjusios šalies reikalavimus.

                          51 straipsnis
     1. Teismo sprendimas turi būti motyvuotas.
     2. Jeigu  visas sprendimas arba jo dalis neišreiškia teisėjų
vieningos nuomonės,  kiekvienas teisėjas turi teisę pateikti savo
atskirą nuomonę.

                          52 straipsnis
     Teismo sprendimas yra galutinis.

                          53 straipsnis
     Aukštosios susitariančios  šalys įsipareigoja vykdyti Teismo
sprendimus bylų, kurių jos yra šalys.

                          54 straipsnis
     Teismo  sprendimas   siunčiamas  Ministrų  komitetui,  kuris
prižiūri jo vykdymą.

                          55 straipsnis
     Teismas nustato savo procedūros taisykles.

                          56 straipsnis
     1. Pirmieji  Teismo narių rinkimai įvyks po to, kai Aukštųjų
susitariančių šalių  pareiškimų, minimų  46 straipsnyje, skaičius
bus aštuoni.
     2. Jokia  byla negali  būti  pateikta  Teismui  iki  pirmųjų
rinkimų.

                  P E N K T A S  S K Y R I U S

                          57 straipsnis
     Kiekviena  Aukštoji   susitarianti  šalis,   gavusi  Europos
Tarybos Generalinio  sekretoriaus  paklausimą,  paaiškina,  kokiu
būdu jos  vidaus teisė  garantuoja  šios  Konvencijos  kiekvienos
nuostatos veiksmingą įgyvendinimą.

                          58 straipsnis
     Europos Taryba atlygina Teismo ir Komisijos išlaidas.

                          59 straipsnis
     Komisijos nariai ir Teismas savo funkcijų atlikimo metu turi
privilegijų ir  imunitetų, numatytų  Europos Tarybos  statuto  40
straipsnyje ir susitarimuose, sudarytuose pagal šį straipsnį.

                          60 straipsnis
     Niekas  šioje   Konvencijoje  negali   būti  aiškinama  kaip
apribojimai ar  nukrypimai  nuo  kokių  nors  žmogaus  teisių  ar
pagrindinių  laisvių,  kurios  garantuojamos  pagal  kurios  nors
Aukštosios susitariančios  šalies įstatymus  ar  kokį  nors  kitą
susitarimą, kurio šalis ji yra.

                          61 straipsnis
     Niekas  šioje   Konvencijoje  neapriboja  Ministrų  komiteto
įgaliojimų, kuriuos jam suteikęs Europos Tarybos statutas.

                          62 straipsnis
     Aukštosios susitariančios  šalys sutinka,  kad jos, išskyrus
specialų susitarimą,  nesinaudos kitomis sutartimis, susitarimais
ar deklaracijomis,  galiojančiomis jų  tarpusavio santykiuose dėl
to, kad,  pateikdamos peticiją,  spręstų ginčą,  kilusį dėl  šios
Konvencijos aiškinimo  ar  taikymo,  kitokiomis  ginčo  sprendimo
priemonėmis negu tos, kurios numatytos šioje Konvencijoje.

                          63 straipsnis
     1. Kiekviena  valstybė Konvencijos  ratifikavimo  metu  arba
kada nors  vėliau gali  pareikšti, pranešdama  apie  tai  Europos
Tarybos Generaliniam  sekretoriui, kad Konvencijos galioja visoms
ar kai  kurioms teritorijoms, už kurių tarptautinius santykius ji
atsako.
     2.   Konvencija   pradeda   galioti   pranešime   nurodytoje
teritorijoje ar  teritorijose, praėjus  30 dienų  po to,  kai  šį
pranešimą gavo Europos Tarybos Generalinis sekretorius.
     3. Šios  Konvencijos nuostatas taikant tokioms teritorijoms,
reikia tinkamai atsižvelgti į vietinius poreikius.
     4.  Kiekviena   valstybė,  padariusi  pareiškimą  pagal  šio
straipsnio 1  punktą, gali  bet kada  vėliau po  tokio pareiškimo
paskelbti dėl  vienos ar  kelių teritorijų,  apie kurias  kalbama
šiame  pareiškime,   kad  ji  pripažįsta  Komisijos  kompetenciją
priimti peticijas iš fizinių asmenų, nevyriausybinių organizacijų
ar asmenų grupių pagal šios Konvencijos 25 straipsnį.

                          64 straipsnis
     1. Kiekviena  valstybė,  pasirašydama  šią  Konvenciją  arba
deponuodama savo  ratifikacinius raštus, gali padaryti išlygą dėl
kurios nors  atskiros Konvencijos  nuostatos, jei  kuris nors tuo
metu  jos   teritorijoje  galiojąs   įstatymas   neatitinka   tos
nuostatos.   Bendro   pobūdžio   išlygos   pagal   šį   straipsnį
neleidžiamos.
     2. Kiekvienoje išlygoje, padarytoje pagal šį straipsnį, turi
būti glaustai išdėstytas atitinkamas įstatymas.

                          65 straipsnis
     1.  Aukštoji   susitarianti  šalis   gali   denonsuoti   šią
Konvenciją tik  praėjus penkeriems  metams nuo  tos datos, kai ji
tapo jos  dalyve, ir  šešiems mėnesiams  po  pranešimo,  pasiųsto
Europos Tarybos  Generaliniam sekretoriui, kuris praneša apie tai
kitoms Aukštosioms susitariančioms šalims.
     2. Toks  denonsavimas neatleidžia  Aukštosios susitariančios
šalies nuo  jos įsipareigojimų pagal šią Konvenciją dėl kiekvieno
akto, kuris  galėjo  tokius  įsipareigojimus  pažeisti  ir  kuris
galėjo būti padarytas iki denonsavimo įsigaliojimo.
     3. Kiekviena  Aukštoji susitarianti  šalis, kuri nustos būti
Europos Tarybos  nare, tomis  pačiomis sąlygomis  nustos būti  ir
šios Konvencijos šalimi.
     4. Konvencija  gali būti  denonsuota pagal ankstesnių punktų
nuostatas dėl  kiekvienos teritorijos,  kuriai jos  veikimas buvo
išplėstas pagal 63 straipsnio sąlygas.

                          66 straipsnis
     1. Ši  Konvencija atvira  pasirašyti Europos Tarybos narėms.
Ji turi  būti ratifikuojama.  Ratifikaciniai  raštai  deponuojami
Europos Tarybos Generaliniam sekretoriui.
     2. Ši  Konvencija įsigalioja  deponavus dešimtą ratifikacinį
raštą.
     3. Toms  valstybėms, kurios ratifikuos šią Konvenciją po jos
įsigaliojimo, ji  įsigalios joms  deponavus  savo  ratifikacinius
raštus.
     4. Europos  Tarybos Generalinis  sekretorius  turi  pranešti
visoms Europos Tarybos narėms apie Konvencijos įsigaliojimą, apie
ją  ratifikavusias   valstybes  ir   apie  visus   vėliau  gautus
ratifikacinius raštus.  Sudaryta  1950  metų  lapkričio  4  dieną
Romoje anglų  ir prancūzų  kalbomis.  Abu  tekstai  yra  vienodai
autentiški ir sudaro vieną egzempliorių, kuris turi būti saugomas
Europos Tarybos archyvuose. Generalinis sekretorius turi pasiųsti
kiekvienai signatarei patvirtintus nuorašus.

         ŽMOGAUS TEISIŲ IR PAGRINDINIŲ LAISVIŲ APSAUGOS
         KONVENCIJOS, SUTEIKUSIOS EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ
       TEISMUI KOMPETENCIJĄ TEIKTI KONSULTACINES IŠVADAS,

                       ANTRASIS PROTOKOLAS


              Strasbūras, 1963 metų gegužės 6 diena

     Įsigaliojo: 1970 metų rugsėjo 21 dieną pagal 5 straipsnį.

     Valstybės, Europos Tarybos narės, šio Protokolo signatarės,
     atsižvelgdamos  į  Žmogaus  teisių  ir  pagrindinių  laisvių
apsaugos konvencijos  (toliau vadinamos  Konvencija), pasirašytos
1950  metų  lapkričio  4  dieną  Romoje,  nuostatas,  ypač  į  19
straipsnį, pagal kurį kartu su kitomis organizacijomis įkurtas ir
Europos žmogaus teisių teismas (toliau vadinamas Teismu);
     būdamos įsitikinusios,  kad yra tikslinga pripažinti Teismui
kompetenciją tam tikromis sąlygomis teikti konsultacines išvadas,
     susitarė:

                          1 straipsnis
     1. Ministrų komiteto prašomas, Teismas gali teikti juridinio
pobūdžio konsultacines  išvadas, susijusias su Konvencijos ir jos
Protokolų aiškinimu.
     2.  Šios   išvados  netaikomos  klausimams  apie  teisių  ir
laisvių,   numatytų   Konvencijos   pirmame   skyriuje   ir   jos
Protokoluose, turinį  ir apimtį,  taip  pat  kitiems  klausimams,
kuriuos Komisija,  Teismas ar  Ministrų komitetas galėtų paliesti
nagrinėdami   Konvencijoje    numatytus   Teismo    nutarčių   ar
nuosprendžių apskundimo pareiškimus.
     3. Ministrų komiteto sprendimas prašyti Teismo konsultacinės
išvados priimamas  dviejų trečdalių  dalyvavusių posėdyje tikrųjų
Komiteto narių balsų dauguma.

                          2 straipsnis
     Teismas nusprendžia,  ar Ministrų  komiteto  prašymas  duoti
konsultacinę išvadą  neišeina už  jo kompetencijos, numatytos šio
Protokolo 1 straipsnyje, ribų.

                          3 straipsnis
     1. Prašymas  duoti  konsultacinę  išvadą  svarstomas  Teismo
plenariniame posėdyje.
     2. Teismo išvada turi būti pagrįsta.
     3. Jei  konsultacinė išvada  nevisiškai  ar  tik  iš  dalies
išreiškia visų  teisėjų nuomonę,  kiekvienas teisėjas  turi teisę
prie teksto pridėti savo atskirą raštišką nuomonę.
     4. Teismo konsultacinė išvada siunčiama Ministrų komitetui.

                          4 straipsnis
     Teismas, naudodamasis  Konvencijos 55  straipsnio suteiktais
įgaliojimais, gali,  jei  manys,  kad  reikia,  nustatyti  tokias
taisykles ir  tokią procedūrą, reikalingas šio Protokolo tikslams
pasiekti.

                          5 straipsnis
     1. Šis  Protokolas atviras  pasirašyti kiekvienai valstybei,
Europos  Tarybos   narei,  Konvencijos  signatarei,  kurios  gali
prisijungti prie Protokolo:
     a)   pasirašydamos   ratifikacinius   raštus   ar   priėmimo
dokumentus be išlygų;
     b)  pasirašydamos   ratifikacinius  raštus   arba   priėmimo
dokumentus su  išlygomis, o  paskui ratifikuodamos  ar priimdamos
juos.
     Ratifikaciniai raštai,  priėmimo  dokumentai  bus  deponuoti
Europos Tarybos Generaliniam sekretoriui.
     2. Šis  Protokolas įsigalios  po to,  kai  visos  valstybės,
Konvencijos  dalyvės,   taps  ir   Protokolo  šalimis  pagal  šio
straipsnio 1 punkto nuostatą.
     3. Nuo  šio Protokolo  įsigaliojimo dienos  1,  2,  3  ir  4
straipsniai bus traktuojami kaip Konvencijos sudedamoji dalis.
     4. Europos  Tarybos Generalinis  sekretorius  praneš  visoms
Tarybos narėms apie:
     a) kiekvieną ratifikavimą ar priėmimą be išlygų;
     b) kiekvieną ratifikavimą ar priėmimą su išlygomis;
     c)  visų   ratifikacinių   raštų   ar   priėmimo   dokumentų
deponavimą;
     d) šio  Protokolo įsigaliojimo  datą pagal  šio straipsnio 2
punktą.
     Tai  patvirtindami,   žemiau   pasirašiusieji,   atitinkamai
įgalioti, pasirašė šį Protokolą.
     Sudarytas 1963  metų gegužės  6  dieną  Strasbūre  anglų  ir
prancūzų kalbomis.  Abu tekstai yra vienodai autentiški ir sudaro
vieną egzempliorių,  kuris turi  būti saugomas ir Europos Tarybos
archyvuose.  Generalinis  sekretorius  turi  pasiųsti  kiekvienai
signatarei patvirtintus nuorašus.

         ŽMOGAUS TEISIŲ IR PAGRINDINIŲ LAISVIŲ APSAUGOS
  KONVENCIJOS GARANTUOJANT KAI KURIAS KITAS TEISES IR LAISVES,
      BE TŲ, KURIOS NURODYTOS KONVENCIJOJE IR PIRMAJAME JOS
                           PROTOKOLE,

                     KETVIRTASIS PROTOKOLAS

             Strasbūras, 1963 metų rugsėjo 16 diena

     Įsigaliojo: 1968 metų gegužės 2 dieną pagal 7 straipsnį.

     Vyriausybės,   Europos    Tarybos   narės,   šio   Protokolo
signatarės,
     nusprendė  imtis  reikiamų  priemonių  siekdamos  garantuoti
kolektyvines  pastangas   kai   kurioms   teisėms   ir   laisvėms
įgyvendinti,  be   tų,  kurios  įtrauktos  į  Žmogaus  teisių  ir
pagrindinių  laisvių   apsaugos  konvencijos   (toliau  vadinamos
Konvencija), pasirašytos  1950 metų  lapkričio  4  dieną  Romoje,
pirmą skyrių  ir Konvencijos  pirmojo Protokolo,  pasirašyto 1952
metų kovo 20 dieną Paryžiuje, 1, 2 ir 3 straipsnius,
susitarė:

                          1 straipsnis
     Niekam negali  būti atimta  laisvė vien  todėl,  kad  žmogus
neįstengia įvykdyti kokios nors sutartinės prievolės.

                          2 straipsnis
     1. Kiekvienas  asmuo, teisėtai esantis kokios nors valstybės
teritorijoje,  turi   teisę  joje   laisvai  judėti   ir  laisvai
pasirinkti savo gyvenamąją vietą.
     2. Kiekvienas  turi teisę  išvažiuoti iš  kiekvienos šalies,
tai pat iš savosios.
     3. Aukščiau  minėtoms  teisėms  negali  būti  taikomi  jokie
apribojimai, be  tų, kuriuos  numato įstatymai  ir  kurių  reikia
demokratinėje  visuomenėje   valstybės  saugumui   arba  viešajai
tvarkai  palaikyti,  užkirsti  kelią  nusikalstamumui,  gyventojų
sveikatai ar dorovei arba kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti.
4. 1 punkte numatytos teisės taip pat gali būti atskirose srityse
apribotos.  Šie   apribojimai  vykdomi  pagal  įstatymą,  jei  to
reikalauja  arba   pateisina  demokratinės   visuomenės  viešieji
interesai.

                          3 straipsnis
     1. Niekas  negali būti  ištremtas  imantis  individualių  ir
kolektyvių priemonių iš šalies, kurios pilietis jis yra.
     2. Niekam  negali būti  atimta teisė  įvažiuoti į valstybės,
kurios pilietis jis yra, teritoriją.

                          4 straipsnis
     Kolektyviai išsiųsti užsieniečius draudžiama.

                          5 straipsnis
     1. Kiekviena  Aukštoji susitarianti  šalis, pasirašydama  ar
ratifikuodama šį  Protokolą arba  kada nors vėliau, gali pateikti
Europos   Tarybos    Generaliniam   sekretoriui   pareiškimą   su
išdėstytomis priemonės,  kuriomis jis  įsipareigoja šio Protokolo
nuostatas  taikyti  tose  teritorijose,  už  kurių  tarptautinius
santykius ji yra atsakinga.
     2. Kiekviena  Aukštoji susitarianti šalis, kuri pateikė tokį
pareiškimą pagal  ankstesnį punktą,  gali kartais  siųsti  naujus
pareiškimus, pakeisdama  jais ankstesnių  pareiškimų sąlygas arba
nutraukdama  šio   Protokolo  nuostatų   taikymą   kurioje   nors
teritorijoje.
     3.  Pareiškimas,   parengtas   pagal   šį   straipsnį,   bus
traktuojamas kaip  padarytas pagal  Konvencijos 63  straipsnio  1
punktą.
     4. Kiekvienos  valstybės teritorija,  kurioje šis Protokolas
taikomas pagal  jo ratifikacinius  raštus ar priėmimo dokumentus,
ir kiekviena teritorija, kurioje Protokolas taikomas pateikus tai
valstybei pareiškimą pagal šį straipsnį, laikomos savarankiškomis
teritorijomis taikant 2 ir 3 straipsnius valstybės teritorijai.

                          6 straipsnis
     1. Aukštosios  susitariančios šalys  laikys šio Protokolo 1,
2, 3,  4 ir 5 straipsnius papildomais Konvencijos straipsniais ir
visos Konvencijos nuostatos bus atitinkamai pagal tai taikomos.
     2.  Tačiau   asmens  teisė   kreiptis  pagalbos,  pripažinta
pareiškimu, padarytu  pagal Konvencijos 25 straipsnį, arba Teismo
privalomosios  jurisdikcijos  pripažinimas  pareiškimu,  padarytu
pagal Konvencijos 46 straipsnį, negalios šiam Protokolui tol, kol
Aukštoji susitarianti  šalis nepareikš,  jog pripažįsta  aukščiau
minėtą  jurisdikciją   visiems  -  1,  2,  3  ir  4  -  Protokolo
straipsniams arba kai kuriems iš jų.

                          7 straipsnis
     1. Šis Protokolas atviras pasirašyti Europos Tarybos narėms,
Konvencijos signatarėms; jis bus ratifikuotas kartu su Konvencija
arba ją  jau  ratifikavus.  Jis  įsigalios,  kai  bus  deponuotas
penktasis   ratifikacinis   raštas.   Toms   valstybėms,   kurios
ratifikuos  Protokolą  po  jo  įsigaliojimo,  jis  įsigalios  nuo
ratifikacinių raštų deponavimo dienos.
     2.  Ratifikaciniai   raštai  deponuojami   Europos   Tarybos
Generaliniam sekretoriui,  kuris informuoja  savo  nares,  kurios
valstybės ratifikavo Protokolą.
     Tai patvirtindami,  žemiau pasirašiusieji,  savo vyriausybių
atitinkamai įgalioti, pasirašė šį Protokolą.
     Sudarytas 1963  metų rugsėjo  16 dieną  Strasbūre  anglų  ir
prancūzų kalbomis.  Abu tekstai yra vienodai autentiški ir sudaro
vieną egzempliorių,  kuris turi  būti  saugomas  Europos  Tarybos
archyvuose.  Generalinis  sekretorius  turi  pasiųsti  kiekvienai
signatarei patvirtintus nuorašus.

   ŽMOGAUS TEISIŲ IR PAGRINDINIŲ LAISVIŲ APSAUGOS KONVENCIJOS
                     SEPTINTASIS PROTOKOLAS

            Strasbūras, 1984 metų lapkričio 22 diena

     Įsigaliojo: 1988 metų lapkričio 1 dieną pagal 9 straipsnį.

     Valstybės, Europos Tarybos narės, šio Protokolo signatarės,
     pasiryžusios  imtis   visų  reikiamų   priemonių   siekdamos
kolektyviai garantuoti  tam tikras  teises ir  laisves, numatytas
Žmogaus  teisių  ir  pagrindinių  laisvių  apsaugos  konvencijoje
(toliau vadinamoje  Konvencija), pasirašytoje 1950 metų lapkričio
4 dieną Romoje,
     susitarė:

                          1 straipsnis
     1. Užsienietis,  teisėtai gyvenantis  kurios nors  valstybės
teritorijoje, gali  būti išsiųstas tik vykdant sprendimą, priimtą
pagal įstatymą. Jis turi turėti galimybę:
     a) pateikti argumentą prieš savo išsiuntimą;
     b) reikalauti, kad jo byla būtų peržiūrėta; ir
     c) dėl  to reikalauti,  kad būtų  pristatytas kompetentingam
valdžios  organui   arba  tokio   organo  specialiai  paskirtiems
asmenims.
     2. Užsienietis gali būti išsiųstas iš šalies neįvykdžius šio
straipsnio 1  punkto a, b ir c nuostatų tada, kai šis išsiuntimas
būtinas viešajai  tvarkai palaikyti  ir grindžiamas  nacionalinio
saugumo sumetimais.

                          2 straipsnis
     1.  Kiekvienas   asmuo,   teismo   apkaltintas   nusikaltimo
padarymu, turi  teisę reikalauti,  kad jo  pripažinimą  kaltu  ir
nuteisimą peržiūrėtų  aukštesnė teisminė  instancija. Šios teisės
įgyvendinimą,  taip   pat  šio   įgyvendinimo  pagrindus  nustato
įstatymas.
     2.  Šiai   teisei  gali  būti  taikomos  išimtys  lengvesnių
nusikaltimų  atvejais,   kai  tai   numatyta  įstatymo  arba  kai
atitinkamas asmuo  buvo nuteistas  pirmojoje teismo  instancijoje
aukštesnės teismo  instancijos, arba  jeigu jis  buvo pripažintas
kaltu ir  nuteistas po  to,  kai  buvo  išnagrinėtas  apeliacinis
skundas dėl jo išteisinimo.

                          3 straipsnis
     Jeigu   asmuo    galutiniu    apkaltinamuoju    nuosprendžiu
nuteisiamas  už   kriminalinį  nusikaltimą,   vėliau  nuosprendis
panaikinamas arba  nuteistasis išteisinamas dėl to, kad kuri nors
nauja arba  naujai išaiškėjusi  aplinkybė neginčijamai įrodo, kad
teismas padarė  klaidą, tai asmuo, nubaustas pagal šį nuosprendį,
gaus  kompensaciją  pagal  įstatymą  arba  praktiką,  galiojančią
atitinkamoje  valstybėje,   jeigu  nebus  įrodyta,  kad  minėtoji
nežinoma aplinkybė  atitinkamu laiku  nebuvo išaiškinta  vien tik
arba iš dalies dėl jo kaltės.

                          4 straipsnis
     1.  Niekas   neturi  būti   antrą  kartą   persekiojamas  ir
baudžiamas tos  pačios valstybės  už nusikaltimą, už kurį jis jau
buvo išteisintas  arba nuteistas galutiniu nuosprendžiu pagal tos
valstybės įstatymą ir baudžiamąjį procesą.
     2. Aukščiau išdėstyto punkto nuostatos nedraudžia atnaujinti
proceso pagal  tos valstybės  įstatymą ar baudžiamąjį procesą tuo
atveju, kai iškyla naujų faktų ar naujai išryškėja aplinkybės bei
esminės ankstensių  procesų klaidos,  galėjusios turėti  reikšmės
nuosprendžio priėmimui.
     3.  Šio  straipsnio  nuostatose  negali  būti  jokių  išlygų
remiantis Konvencijos 15 straipsniu.

                          5 straipsnis
     Sutuoktiniai  turi   lygias  teises   ir  vienodą   civilinę
atsakomybę  tarpusavio  santykiuose  bei  vaikų  atžvilgiu,  tiek
santuokos  sudarymo   bei  jos   trukmės,  tiek   jos  nutraukimo
klausimais. Šis straipsnis neturi daryti jokių kliūčių valstybėms
imtis reikiamų priemonių vaikų interesams ginti.

                          6 straipsnis
     1.  Kiekviena   valstybė,  pasirašydama   arba   deponuodama
ratifikacinius raštus,  priėmimo  arba  patvirtinimo  dokumentus,
gali nurodyti  vieną ar  kelias teritorijas, kuriose bus taikomos
šio   Protokolo    nuostatos,   kartu    nurodydama    priemones,
įpareigojančias šias  nuostatas įgyvendinti  vienoje  ar  keliose
teritorijose.
     2. Kiekviena  valstybė paskui  bet kuriuo metu gali pateikti
Europos Tarybos Generaliniam sekretoriui pareiškimą, kuriame būtų
nurodyta, jog  šis Protokolas  dar taikomas  kokioje nors  kitoje
jame  nurodytoje   teritorijoje.  Susipažinus   su   pakeitimais,
Protokolas šioje  teritorijoje įsigalioja pirmąją dieną po dviejų
mėnesių, praėjusių  nuo tos  dienos, kai Generaliniam sekretoriui
buvo įteiktas pareiškimas.
     3.  Kiekvienas  pareiškimas,  surašytas  pagal  du  aukščiau
nurodytus punktus  dėl  jame  nurodytos  teritorijos,  gali  būti
atšauktas arba  pakeistas informuojant  apie tai  Europos Tarybos
Generalinį  sekretorių.  Atšaukimas  arba  pakeitimas  įsigalioja
pirmąją mėnesio  dieną  po  dviejų  mėnesių,  praėjusių  nuo  tos
dienos, kai Generalinis sekretorius gavo pareiškimą.
     4. Pagal  ankstesnį punktą  surašytas  pareiškimas  laikomas
atitinkančiu Konvencijos 63 straipsnio 1 punkto reikalavimus.
     5. Kiekvienos  valstybės teritorija, kurioje ji šį Protokolą
taiko,  remdamasi   jo  ratifikaciniais   raštais,  priėmimo   ar
patvirtinimo  dokumentais,   ir  kiekviena   teritorija,  kurioje
Protokolas  taikomas   pagal  tos  valstybės  paduotą  pareiškimą
remiantis  šiuo   straipsniu,  gali   būti  laikomos   atskiromis
teritorijomis, nurodytomis 1 straipsnyje.

                          7 straipsnis
     1. Valstybės  šio Protokolo  1, 2,  3, 4, 5 ir 6 straipsnius
laiko Konvencijos  papildomais straipsniais  ir visos Konvencijos
nuostatos yra atitinkamai taikomos.
     2.  Tačiau   asmens  teisė   paduoti   prašymą,   pripažinta
pareiškimu, padarytu  pagal Konvencijos 25 straipsnį, arba Teismo
privalomosios  jurisdikcijos  pripažinimas  pareiškimu,  padarytu
pagal Konvencijos 46 straipsnį, negalios šiam Protokolui tol, kol
suinteresuota valstybė  nepareikš, jog pripažįsta aukščiau minėtą
teisę arba aukščiau minėtą jurisdikciją Protokolo 1, 2, 3, 4 ir 5
straipsniams.

                          8 straipsnis
     Šis Protokolas  yra atviras  pasirašyti valstybėms,  Europos
Tarybos narėms,  Konvencijos signatarėms.  Jis bus  ratifikuotas,
priimtas ar  patvirtintas. Valstybė, Europos Tarybos narė, negali
šio Protokolo  ratifikuoti, priimti  ar patvirtinti, jei kartu ar
anksčiau    neratifikavo     pačios    Konvencijos.     Protokolo
ratifikaciniai  raštai,   priėmimo  ar   patvirtinimo  dokumentai
deponuojami Europos Tarybos Generaliniam sekretoriui.

                          9 straipsnis
     1. Šis Protokolas įsigalioja pirmąją mėnesio dieną po dviejų
mėnesių, praėjusių  nuo  tos  dienos,  kai  septynios  valstybės,
Europos Tarybos narės, pareiškė, jog sutinka vadovautis Protokolo
principais pagal 8 straipsnio nuostatas.
     2. Kiekvienai  valstybei dalyvei,  kuri vėliau  sutiks tapti
Protokolo dalyve,  jis įsigalios  pirmąją kito  mėnesio dieną  po
dviejų mėnesių,  praėjusių nuo  tos dienos,  kai buvo  deponuotas
ratifikacinis raštas, priėmimo ar patvirtinimo dokumentas.

                          10 straipsnis
     Europos  Tarybos   Generalinis  sekretorius  praneša  visoms
valstybėms, Tarybos narėms, apie:
     a) kiekvieną pasirašymą;
     b) kiekvieno  ratifikacinio rašto,  priėmimo ar patvirtinimo
dokumento deponavimą;
     c) kiekvieną šio Protokolo įsigaliojimo datą pagal jo 6 ir 9
straipsnius;
     d) kiekvieną kitą aktą, pareiškimą ar pranešimą, susijusį su
šiuo Protokolu.
     Tai  patvirtindami,   žemiau   pasirašiusieji,   atitinkamai
įgalioti, pasirašė šį Protokolą.
     Sudarytas 1984  metų lapkričio  22 dieną  Strasbūre anglų ir
prancūzų kalbomis.  Abu tekstai yra vienodai autentiški ir sudaro
vieną egzempliorių,  kuris turi  būti  saugomas  Europos  Tarybos
archyvuose.  Generalinis  sekretorius  turi  pasiųsti  kiekvienai
signatarei patvirtintus nuorašus.

         ŽMOGAUS TEISIŲ IR PAGRINDINIŲ LAISVIŲ APSAUGOS
       KONVENCIJOS PROTOKOLAS NR.11, NUSTATANTIS KONTROLĖS
                     MECHANIZMO PERTVARKYMĄ

     Valstybės, Europos  Tarybos narės,  šio  Žmogaus  teisių  ir
pagrindinių laisvių  apsaugos konvencijos,  pasirašytos 1950 metų
lapkričio 4  dieną Romoje (toliau vadinama Konvencija), Protokolo
signatarės,
     atsižvelgdamos   į    neatidėliotiną   Konvencijos   sukurto
kontrolės  mechanizmo   pertvarkymo  būtinybę   tam,   kad   būtų
išlaikytas  ir  patobulintas  jos  veiksmingumas  ginant  žmogaus
teises ir  pagrindines laisves,  ypač  turint  omenyje  didėjantį
kandidatų į Europos Tarybą skaičių ir jos augančią narystę;
     atsižvelgdamos į  tai, kad  dėl to  yra norima pataisyti kai
kurias Konvencijos  nuostatas, ypač  pakeičiant  esančią  Europos
komisiją ir Žmogaus teisių teismą nauju nuolatiniu Teismu;
atsižvelgdamos  į  Europos  Ministrų  Konferencijos  dėl  Žmogaus
teisių, įvykusios  1985 metų  kovo 19  ir  20  dienomis  Vienoje,
priimtą Rezoliuciją Nr.1;
     atsižvelgdamos į  Europos Tarybos  Parlamentinės  Asamblėjos
1992 metų spalio 6 dieną priimtą Rekomendaciją 1194 (1992);
atsižvelgdamos į  Valstybių, Europos  Tarybos narių, Valstybių ir
Vyriausybių vadovų  1993 metų spalio 9 dieną Vienos deklaracijoje
priimtą sprendimą dėl Konvencijos kontrolės mechanizmo reformos,
     susitarė:

                          1 straipsnis
     Konvencijos II-IV  skyriai (19-56 straipsniai) ir Protokolas
Nr.2, suteikiantis  Europos žmogaus  teisių teismui  kompetenciją
teikti konsultacines  išvadas, yra pakeičiami šiuo Konvencijos II
skyriumi (19-51 straipsniai):

           "II skyrius. EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMAS

                 19 straipsnis - Teismo įkūrimas
     Aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose
prisiimtų įsipareigojimų  laikymuisi yra  įkurtas Europos žmogaus
teisių teismas, toliau vadinamas "Teismu+. Jis veikia nuolatos.

                20 straipsnis - Teisėjų skaičius
     Teismas susideda  iš  teisėjų  skaičiaus,  kuris  yra  lygus
Aukštųjų susitariančių šalių skaičiui.

          21 straipsnis - Reikalavimai pareigoms užimti
     1.  Teisėjai   turi   būti   aukštos   moralės   ir   turėti
kvalifikaciją,  kurios   reikia  aukštoms   teisminėms  pareigoms
užimti, ar būti teisininkai, turintys pripažintą kompetenciją.
     2. Teisėjai dirba teisme savo vardu.
     3. Savo  kadencijos metu teisėjai negali eiti jokių pareigų,
nesuderinamų  su  jų  nepriklausomumu  ir  nešališkumu  arba  šių
pareigų reikalavimais.  Visi klausimai,  kylantys dėl šios dalies
taikymo, yra sprendžiami Teismo.

                22 straipsnis - Teisėjų rinkimai
     1. Teisėjus iš kandidatų, paskirtų Aukštosios susitariančios
šalies, sąrašo balsų dauguma kiekvienos Aukštosios susitariančios
šalies atžvilgiu renka Parlamentinė Asamblėja.
     2. Tokios  pat procedūros  yra  laikomasi  papildant  Teismo
sudėtį, kai  prisijungia naujos  Aukštosios susitariančios šalys,
taip pat kai užimamos atsiradusios laisvos vietos.

                23 straipsnis - Kadencijos laikas
     1. Teisėjai  yra renkami šešerių metų laikotarpiui. Jie gali
būti perrenkami.  Tačiau pusei  teisėjų, išrinktų  per pirmuosius
rinkimus, kadencija baigiasi po trejų metų.
     2. Teisėjus, kurių kadencija baigiasi po pirmųjų trejų metų,
tuoj  pat   po  rinkimų   burtų  keliu  parenka  Europos  Tarybos
Generalinis sekretorius.
     3. Siekdama  laiduoti, kiek  tai įmanoma,  kad pusė  teisėjų
būtų atnaujinti  kas treji  metai, Parlamentinė  Asamblėja, prieš
rengiant  artimiausius  rinkimus,  gali  nutarti,  kad  vieno  ar
daugiau renkamų  teisėjų kadencijos  terminas  yra  kitoks,  negu
šešeri metai,  tačiau ne  ilgesnis kaip devyneri ir ne trumpesnis
kaip treji.
     4. Tais  atvejais, kai  yra daugiau  kaip viena kadencija ir
jeigu  Parlamentinė   Asamblėja  taiko   aukščiau  esančią  dalį,
kadencijas tuoj  pat  po  rinkimų  burtų  keliu  nustato  Europos
Tarybos Generalinis sekretorius.
     5.  Teisėjas,   išrinktas,  kad   pakeistų  teisėją,   kurio
kadencija  nepasibaigusi,   eina  pareigas   likusį  jo  pirmtako
kadencijos laiką.
     6. Teisėjų kadencija pasibaigia jiems sukakus 70 metų.
     7. Teisėjai  eina pareigas,  iki jie  bus pakeisti.  Tačiau,
juos pakeitus,  jie turi  toliau nagrinėti bylas, kurios jau buvo
jų žinioje iki jų pakeitimo.

                   24 straipsnis - Atleidimas
     Nė vienas  teisėjas negali  būti  atleistas  iš  jo  užimamų
pareigų,  kol   kiti  teisėjai  dviejų  trečdalių  balsų  dauguma
nenusprendžia, kad jis neišpildė reikalaujamų sąlygų.

         25 straipsnis - Archyvas ir teisės sekretoriai
     Teismas turi  archyvą, kurio  funkcijos ir  organizacija yra
nustatoma  Teismo  taisyklėmis.  Teismui  teikia  pagalbą  teisės
sekretoriai.

               26 straipsnis - Plenarinis Teismas
     Plenarinis Teismas:
     a) renka  savo prezidentą  ir vieną  ar  du  viceprezidentus
trejų metų laikotarpiui; jie gali būti perrenkami;
     b) steigia Rūmus, sudaromus nustatytam laiko tarpui;
     c) renka Teismo Rūmų prezidentus; jie gali būti perrenkami;
     d) priima Teismo taisykles; ir
     e)  renka   archyvarą  ir   vieną   ar   daugiau   archyvaro
pavaduotojus.

        27 straipsnis - Komitetai, Rūmai ir Didieji Rūmai
     1.  Nagrinėti   jam  perduotas   bylas  Teismas  posėdžiauja
komitetuose,   susidedančiuose   iš   trijų   teisėjų,   Rūmuose,
susidedančiuose iš  septynių teisėjų,  ir Didžiuosiuose  Rūmuose,
susidedančiuose iš septyniolikos teisėjų. Teismo Rūmai nustatytam
laiko tarpui steigia komitetus.
     2.  Suinteresuotos   Valstybės  šalies  atžvilgiu  išrinktas
teisėjas yra  ex officio  Rūmų ir Didžiųjų Rūmų narys arba, jeigu
tokio  nėra   arba  jis   negali  posėdžiauti,  jos  pasirinkimu,
dalyvauja asmuo, kuris posėdžiauja teisėjo teisėmis.
     3. Į Didžiųjų Rūmų sudėtį taip pat įeina Teismo prezidentas,
Rūmų  prezidentai   ir  kiti   pagal  Teismo  taisykles  parinkti
teisėjai. Kai  byla yra  perduodama Didiesiems  Rūmams  pagal  43
straipsnį, nė  vienas Rūmų  teisėjas,  kuris  dalyvavo  sprendimo
priėmime, išskyrus  Rūmų prezidentą  ir teisėją,  kuris  dalyvavo
suinteresuotos  Valstybės   šalies  atžvilgiu,  negali  dalyvauti
Didžiųjų Rūmų posėdžiuose.

              28 straipsnis - Komitetų deklaracijos
                        dėl nepriimtinumo
     Komitetas  gali  vienbalsiai  pareikšti,  kad  individualios
peticijos, paduotos  pagal 34  straipsnį, yra  nepriimtinos, arba
jas  išbraukti   iš  bylų  sąrašų,  tokiais  atvejais,  kai  toks
nutarimas gali  būti priimtas  be tolesnio nagrinėjimo. Nutarimas
yra galutinis.

               29 straipsnis - Rūmų nutarimai dėl
                      priimtinumo ir esmės
     1. Jeigu joks nutarimas nepriimtas pagal 28 straipsnį, Rūmai
sprendžia dėl individualių peticijų, pateiktų pagal 34 straipsnį,
nepriimtinumo ir esmės.
     2. Rūmai  sprendžia dėl  tarpvalstybinių peticijų,  pateiktų
pagal 33 straipsnį, nepriimtinumo ir esmės.
     3. Nutarimas dėl nepriimtinumo yra priimamas atskirai, jeigu
išimtiniais atvejais Teismas nenusprendžia kitaip.

            30 straipsnis - Jurisdikcijos perleidimas
                        Didiesiems Rūmams
     Kai byla,  esanti Rūmuose, kelia svarbų klausimą, įtakojantį
Konvencijos ar  prie jos  esančių Protokolų  aiškinimą, arba  kai
klausimo išsprendimas  gali neatitikti  ankstesnio Teismo priimto
sprendimo, Rūmai gali bet kuriuo momentu prieš sprendimo priėmimą
perleisti tai  Didžiųjų Rūmų  jurisdikcijai, jeigu viena iš bylos
šalių tam neprieštarauja.

            31 straipsnis - Didžiųjų Rūmų įgaliojimai
     Didieji Rūmai:
     a) priima sprendimus dėl peticijų, pateiktų pagal 33 arba 34
straipsnius, kada Rūmai perleido jurisdikciją pagal 30 straipsnį,
arba kada byla buvo perduota pagal 43 straipsnį, ir
     b) svarsto  prašymus dėl  konsultacinės  išvados,  pateiktus
pagal 47 straipsnį.

               32 straipsnis - Teismo jurisdikcija
     1. Teismo jurisdikcija apima visus klausimus dėl Konvencijos
ir prie  jos esančių  Protokolų aiškinimo  ir taikymo,  kurie yra
perduoti jam pagal 33, 34 ir 47 straipsnius.
     2. Ginčus dėl Teismo jurisdikcijos sprendžia pats Teismas.

              33 straipsnis - Tarpvalstybinės bylos
     Kiekviena Aukštoji susitarianti šalis gali kreiptis į Teismą
dėl kitos  Aukštosios susitariančios,  šalies  tariamai  padaryto
Konvencijos ar prie jos esančių Protokolų nuostatų pažeidimo.

             34 straipsnis - Individualios peticijos
     Teismas  gali   priimti  kiekvieno  asmens,  nevyriausybinės
organizacijos ar grupės asmenų, teigiančių, kad jie yra vienos iš
Aukštosios  susitariančios   šalies  padaryto  teisių,  išdėstytų
Konvencijoje  ar  prie  jos  esančiuose  Protokoluose,  pažeidimo
aukos, peticijas.  Aukštosios susitariančios  šalys  įsipareigoja
jokiu būdu netrukdyti veiksmingai pasinaudoti šia teise.

            35 straipsnis - Reikalavimai priimtinumui
     1. Teismas  gali nagrinėti  klausimą  tik  tada,  kai  visos
vidaus priemonės  buvo panaudotos,  pagal visuotinai  pripažintas
tarptautinės teisės  normas ir  per šešis  mėnesius nuo galutinio
sprendimo priėmimo dienos.
     2.  Teismas   nenagrinėja  jokios  individualios  peticijos,
pateiktos pagal 34 straipsnį, jeigu ji yra:
     a) anonimiška; arba
     b) pagal  savo esmę  tokia  pati  byla,  kurią  Teismas  jau
svarstė ar  kuri jau  buvo perduota  kitam tarptautinio tyrimo ar
ginčo sprendimo  organui, ir  jeigu ji  nesuteikia jokios  naujos
reikšmingos informacijos.
     3.  Teismas   pripažįsta  nepriimtiną   kiekvieną  pagal  34
straipsnį pateiktą  individualią peticiją, jeigu jis mano, kad ji
yra nesuderinama  su Konvencijos  ir prie  jos esančių  Protokolų
nuostatomis,  aiškiai   nepagrįsta  arba   yra   piktnaudžiavimas
peticijos teise.
     4. Teismas  gali atmesti kiekvieną peticiją, jeigu jis laiko
ją nepriimtina  pagal šį  straipsnį. Jis  tai gali  padaryti  bet
kokioje nagrinėjimo stadijoje.

          36 straipsnis - Trečiosios šalies įsikišimas
     1.  Visose   Rūmų  ar  Didžiųjų  Rūmų  nagrinėjamose  bylose
Aukštoji  susitarianti  šalis,  kurios  piliečiai  yra  peticijos
teikėjai, turi  teisę pateikti  raštiškas pastabas  ir  dalyvauti
posėdžiuose.
     2. Teismo prezidentas visiško teisingumo įgyvendinimo tikslu
gali pakviesti  Aukštąją susitariančią  šalį, kuri  nėra  proceso
šalimi, ar  bet kurį  suinteresuotą asmenį,  kuris nėra peticijos
teikėjas, pateikti raštiškas pastabas ar dalyvauti posėdžiuose.

              37 straipsnis - Peticijų išbraukimas
     1.  Teismas   gali  kiekvienoje  proceso  stadijoje  nutarti
išbraukti peticiją  iš savo  bylų sąrašų,  kai aplinkybės  verčia
daryti išvadą, jog:
     a) pareiškėjas neketina palaikyti savo peticijos, arba
     b) klausimas buvo išspręstas, arba
     c) nėra pagrindo toliau tirti peticiją dėl kokios nors kitos
Teismo nustatytos priežasties.
     Tačiau  Teismas   turi  toliau   tirti  peticiją,  jeigu  to
reikalauja laikymasis  žmogaus teisių,  apibrėžtų Konvencijoje ir
prie jos esančiuose Protokoluose.
     2. Teismas gali nutarti atstatyti peticiją savo bylų sąraše,
jeigu jis mano, jog aplinkybės tai pateisina.

              38 straipsnis - Bylos nagrinėjimas ir
                 draugiškų sprendimų procedūros
     1. Jeigu Teismas nutaria, kad peticija yra priimtina, jis:
     a) palaiko  bylos nagrinėjimą  kartu su  šalių atstovais ir,
esant   reikalui,    veda   tyrimą,   kurio   veiksmingai   eigai
suinteresuotos Valstybės padengia visas reikiamas priemones;
     b)  perduoda   tai  suinteresuotų  šalių  žiniai  su  tikslu
užtikrinti draugišką klausimo sprendimą pagarbos žmogaus teisėms,
apibrėžtoms Konvencijoje  ir prie  jos  esančiuose  Protokoluose,
pagrindu.
     2. Procesas, vedamas pagal 1.b dalį, yra slaptas.

         39 straipsnis - Draugiško sprendimo pasiekimas
     Jeigu  yra   pasiektas   draugiškas   sprendimas,   Teismas,
apsiribodamas glaustu  faktų  ir  pasiektų  sprendimų  išdėstymu,
išbraukia bylą iš savo sąrašų.

               40 straipsnis - Vieši posėdžiai ir
                    priėjimas prie dokumentų
     1. Posėdžiai  yra vieši,  jeigu teismas išimtiniais atvejais
nenusprendžia kitaip.
     2. Dokumentai,  saugomi  archyvaro,  yra  viešai  prieinami,
jeigu Teismo prezidentas nenusprendžia kitaip.

              41 straipsnis - Teisinga satisfakcija
     Jeigu Teismas  nustato, kad  buvo Konvencijos  ar  prie  jos
esančių Protokolų  pažeidimas, ir jeigu suinteresuotos Aukštosios
susitariančios  šalies  vidaus  įstatymai  tik  dalinai  suteikia
atlyginimą   už   padarytą   žalą,   Teismas,   esant   reikalui,
nukentėjusiajai šaliai suteikia teisingą satisfakciją.

                 42 straipsnis - Rūmų sprendimai
     Rūmų sprendimai  tampa galutiniais  pagal  44  straipsnio  2
dalies sąlygas.

         43 straipsnis - Kreipimasis į Didžiuosius Rūmus
     1. Per  tris mėnesius  nuo Rūmų  sprendimo  priėmimo  dienos
kiekviena bylos šalis išimtiniais atvejais gali prašyti, kad byla
būtų perduota Didiesiems Rūmams.
     2. Didieji  Rūmai penkių  teisėjų sudėtimi  priima  prašymą,
jeigu atvejis  iškelia svarbų klausimą, įtakojantį Konvencijos ar
prie jos  esančių Protokolų  aiškinimą  ar  taikymą,  ar  bendros
reikšmės svarbų klausimą.
     3. Jeigu  teisėjų  sudėtis  priima  prašymą,  Didieji  Rūmai
išsprendžia bylą teismo sprendimu.

              44 straipsnis - Galutiniai sprendimai
     1. Didžiųjų Rūmų sprendimas yra galutinis.
     2. Rūmų sprendimas tampa galutiniu:
     a) kai  šalys pareiškia,  jog jos  neprašys, kad  byla  būtų
perduota Didiesiems Rūmams, arba
     b) po  trijų mėnesių  nuo  sprendimo  dienos,  jeigu  nebuvo
pateiktas prašymas perduoti bylą Didiesiems Rūmams, arba
     c) kada  teisėjų sudėtis  atmeta prašymą  perduoti pagal  43
straipsnį.
     3. Galutinis sprendimas turi būti paskelbtas viešai.

        45 straipsnis - Sprendimų ir nutarimų pagrįstumas
     1. Sprendimai,  kaip  ir  nutarimai,  skelbiantys  peticijos
priėmimą ar atmetimą, turi būti pagrįsti.
     2.  Jeigu   sprendimas  visiškai   ar  dalinai   neišreiškia
vieningos  teisėjų   nuomonės,  kiekvienas  teisėjas  turi  teisę
pareikšti atskirą nuomonę.

       46 straipsnis - Sprendimų privalomumas ir vykdymas
     1. Aukštosios  susitariančios  šalys  įsipareigoja  paklusti
galutiniam Teismo  sprendimui kiekvienoje byloje, kurioje jos yra
šalimis.
     2. Galutinis  Teismo  sprendimas  yra  perduodamas  Ministrų
komitetui, kuris prižiūri jo vykdymą.

              47 straipsnis - Konsultacinės išvados
     1.  Ministrų   komiteto  prašomas,   Teismas   gali   teikti
konsultacines  išvadas   teisiniais  klausimais,  susijusiais  su
Konvencijos ir prie jos esančių Protokolų aiškinimu.
     2.  Šios   išvados  netaikomos  klausimams  apie  teisių  ir
laisvių,  numatytų  Konvencijos  pirmame  skyriuje  ir  prie  jos
esančiuose Protokoluose,  turinį  ir  apimtį,  taip  pat  kitiems
klausimams, kuriuos Teismas ar Ministrų komitetas galėtų paliesti
dėl tokių procesų, kurie pagal Konvenciją galėtų būti pradėti.
     3. Ministrų komiteto sprendimas prašyti Teismo konsultacinės
išvados priimamas  atstovų, turinčių  teisę posėdžiauti Komitete,
balsų dauguma.

        48 straipsnis - Teismo konsultacinė jurisdikcija
     Teismas nusprendžia,  ar Ministrų komiteto prašymas suteikti
konsultacinę išvadą  neišeina už  jo kompetencijos,  numatytos 47
straipsnyje, ribų.

         49 straipsnis - Konsultacinių išvadų pagrindai
     1. Teismo konsultacinės išvados turi būti pagrįstos.
     2. Jeigu konsultacinė išvada visiškai ar dalinai neišreiškia
vieningos  teisėjų   nuomonės,  kiekvienas  teisėjas  turi  teisę
pareikšti atskirą nuomonę.
     3.  Teismo   konsultacinė  išvada   yra  siunčiama  Ministrų
komitetui.

                 50 straipsnis - Teismo išlaidos
     Teismo išlaidas padengia Europos Taryba.

              51 straipsnis - Teisėjų privilegijos
                          ir imunitetai
     Teisėjai savo  funkcijų atlikimo  metu turi  teisę  naudotis
privilegijomis ir imunitetais, numatytais Europos Tarybos statuto
40 straipsnyje ir vėliau sudarytuose susitarimuose."

                          2 straipsnis
     1. Konvencijos  V skyrių  laikyti Konvencijos  III skyriumi;
Konvencijos 57 straipsnį laikyti Konvencijos 52 straipsniu; 58 ir
59 Konvencijos  straipsniai netenka  galios ir  Konvencijos 60-66
straipsniai   atitinkamai    yra   laikomi    Konvencijos   53-59
straipsniais.
     2. Konvencijos  I skyrius  vadinasi "TEISĖS  IR LAISVĖS",  o
Konvencijos naujas  III skyrius  vadinasi  "ĮVAIRIOS  NUOSTATOS".
Konvencijos 1-18  straipsniai  ir  nauji  52-59  straipsniai  yra
pavadinti taip, kaip išdėstyta šio Protokolo priede.
     3. Naujoje  56 straipsnio  1 dalyje įterpiami žodžiai "pagal
šio straipsnio  4  dalį"  po  žodžio  "turi";  4  dalyje  žodžiai
"Komisija  priimti  peticijas"  ir  "pagal  šios  Konvencijos  25
straipsnį" yra  atitinkamai keičiami  žodžiais  "Teismas  priimti
pareiškimus"  ir  "kaip  numatyta  Konvencijos  34  straipsnyje".
Naujoje 58  straipsnio  4  dalyje  žodžiai  "63  straipsnis"  yra
keičiami žodžiais "56 straipsnis".
     4. Konvencijos Protokole yra padaromos šios pataisos:
     a)  straipsniams   yra  suteikiami   pavadinimai,  išdėstyti
dabartinio Protokolo priede; ir
     b)  4   straipsnio   paskutiniame   sakinyje   žodžiai   "63
straipsnio" yra keičiami žodžiais "56 straipsnio".
     5. Protokole Nr.4 yra padaromos šios pataisos:
     a)  straipsniams   yra  suteikiami   pavadinimai,  išdėstyti
dabartinio Protokolo priede;
     b)  5  straipsnio  3  dalyje  žodžiai  "63  straipsnio"  yra
keičiami žodžiais "56 straipsnio"; papildoma šia nauja 5 dalimi:
"Kiekviena Valstybė,  kuri pagal  šio straipsnio  1  ir  2  dalis
padarė pareiškimą,  gali bet kuriuo metu vėliau vienos ar daugiau
teritorijų, kurių  atžvilgiu buvo  padarytas  pareiškimas,  vardu
pareikšti,  kad   ji  pripažįsta   Teismo  kompetenciją   priimti
peticijas  iš  asmenų,  nevyriausybinių  organizacijų  ar  asmenų
grupių, kaip  nurodyta Konvencijos  34 straipsnyje  visų  ar  bet
kurio iš 1-4 šio Protokolo straipsnių atžvilgiu."; ir
     c) 6 straipsnio 2 dalis neteko galios.
     6. Protokole Nr.6 yra padarytos šios pataisos:
     a)  straipsniams   yra  suteikiami   pavadinimai,  išdėstyti
dabartinio Protokolo priede; ir
     b) 4  straipsnyje žodžiai  "pagal 64 straipsnį" yra keičiami
žodžiais "pagal 57 straipsnį".
     7. Protokole Nr.7 yra padarytos šios pataisos:
     a)  straipsniams   yra  suteikiami   pavadinimai,  išdėstyti
dabartinio Protokolo priede;
     b)  6  straipsnio  4  dalyje  žodžiai  "63  straipsnio"  yra
keičiami žodžiais "56 straipsnio"; papildoma šia nauja 6 dalimi:
"Kiekviena Valstybė,  kuri pagal  šio straipsnio  1  ir  2  dalis
padarė pareiškimą,  gali bet kuriuo metu vėliau vienos ar daugiau
teritorijų, kurių  atžvilgiu buvo  padarytas  pareiškimas,  vardu
pareikšti,  kad   ji  pripažįsta   Teismo  kompetenciją   priimti
peticijas  iš  asmenų,  nevyriausybinių  organizacijų  ar  asmenų
grupių, kaip  nurodyta Konvencijos  34 straipsnyje  visų  ar  bet
kurio iš 1-5 šio Protokolo straipsnių atžvilgiu."; ir
     c) 7 straipsnio 2 dalis neteko galios.
     8. Protokolas Nr.9 yra anuliuojamas.

                          3 straipsnis
     1. Šis  Protokolas atviras  pasirašyti kiekvienai Valstybei,
Europos  Tarybos   narei,  Konvencijos  signatarei,  kurios  gali
išreikšti sutikimą būti susaistytomis šiuo Protokolu:
     a)  pasirašydamos   ratifikacinius   raštus,   priėmimo   ar
patvirtinimo dokumentus be išlygų;
     b) pasirašydamos, su ratifikacijos, priėmimo ar patvirtinimo
sąlyga, o vėliau ratifikuodamos, priimdamos ar patvirtindamos.
     2.   Ratifikaciniai   raštai,   priėmimo   ar   patvirtinimo
dokumentai yra  perduodami saugoti  Europos Tarybos  Generaliniam
sekretoriui.

                          4 straipsnis
     Šis Protokolas  įsigalioja pirmąją mėnesio dieną po vienerių
metų nuo  tos  dienos,  kada  visos  Konvencijos  Šalys  pagal  3
straipsnio nuostatas  išreiškė savo  sutikimą būti  susaistytomis
šiuo Protokolu.  Naujų teisėjų  rinkimai gali  būti surengiami ir
bet kokie tolesni būtini žingsniai įsteigti naują Teismą žengiami
pagal šio  Protokolo nuostatas nuo dienos, kada visos Konvencijos
Šalys išreiškė savo sutikimą būti susaistytomis šiuo Protokolu.

                          5 straipsnis
     1. Nepažeidžiant  žemiau esančių  3  ir  4  dalių,  teisėjų,
Komisijos narių,  archyvaro ir  archyvaro pavaduotojo  kadencijos
laikas baigiasi šio Protokolo įsigaliojimo dieną.
     2. Peticijos,  esančios Komisijoje ir kurios nebuvo priimtos
iki šio  Protokolo įsigaliojimo  dienos, yra  nagrinėjamos Teismo
pagal šio Protokolo nuostatas.
     3.  Peticijos,   kurios  buvo  priimtos  iki  šio  Protokolo
įsigaliojimo dienos,  yra  toliau  vienerius  metus  nagrinėjamos
Komisijos narių.  Kiekviena peticija,  kurios nagrinėjimas nebuvo
baigtas per  aukščiau minėtą laiko tarpą, yra perduodama Teismui,
kuris jas  nagrinės kaip  priimtinas bylas  pagal  šio  Protokolo
nuostatas.
     4. Peticijų  atžvilgiu, kurioms  Komisija po  šio  Protokolo
įsigaliojimo dienos  priėmė pranešimą pagal buvusį Konvencijos 31
straipsnį,  pranešimas  yra  perduodamas  šalims,  be  teisės  jį
skelbti viešai.  Pagal nuostatas,  taikomas prieš  šio  Protokolo
įsigaliojimą, byla  gali būti  perduota  Teismui.  Didžiųjų  Rūmų
teisėjų sudėtis  nustato, ar  vieni Rūmai  iš Didžiųjų Rūmų spręs
bylą. Jeigu  byla yra  išsprendžiama  Rūmų,  Rūmų  nutarimas  yra
galutinis. Bylos,  neperduotos Teismui, yra nagrinėjamos Ministrų
komiteto, veikiančio  pagal  buvusio  Konvencijos  32  straipsnio
nuostatas.
     5. Bylos,  esančios Teisme  ir neišspręstos iki įsigaliojant
šiam Protokolui,  yra perduodamos Teismo Didiesiems Rūmams, kurie
jas nagrinėja pagal šio Protokolo nuostatas.
     6. Bylos,  esančios Ministrų  komitete ir neišspręstos pagal
buvusį Konvencijos 32 straipsnį iki įsigaliojant šiam Protokolui,
yra baigiamos spręsti Ministrų komitete pagal tą straipsnį.

                          6 straipsnis
     Kai   Aukštoji   susitarianti   šalis   padarė   pareiškimą,
pripažindama Komisijos  kompetenciją ar Teismo jurisdikciją pagal
buvusį Konvencijos  25 arba  46 straipsnį dėl klausimų, iškilusių
vėliau   ar    pagrįstų   faktais,   atsiradusiais   dėl   tokios
deklaracijos, toks apribojimas lieka galioti Teismo jurisdikcijai
pagal šį Protokolą.

                          7 straipsnis
     Europos  Tarybos   Generalinis  sekretorius  praneša  visoms
Tarybos narėms apie:
     a) kiekvieną pasirašymą;
     b) ratifikacinių  raštų, priėmimo  ar patvirtinimo dokumentų
deponavimą;
     c) šio  Protokolo ar  bet kurios  jo nuostatos  įsigaliojimo
datą pagal 4 straipsnį; ir
     d) bet kurį kitą aktą, pranešimą ar persiuntimą, susijusį su
šiuo Protokolu.
     Tai patvirtindami, žemiau pasirašiusieji, tinkamai įgalioti,
pasirašė šį Protokolą.
     Sudarytas Strasbūre  1994 metų  gegužės 11  dieną  anglų  ir
prancūzų kalbomis.  Abu tekstai yra vienodai autentiški ir sudaro
viena  egzempliorių,   kuris   yra   saugomas   Europos   Tarybos
archyvuose. Europos  Tarybos Generalinis  sekretorius  persiunčia
kiekvienai Europos Tarybos narei patvirtintus nuorašus.